Antika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antika (pranc. antique < lot. antiquus – senovinis, senas) – terminas, nusakantis senovės kultūros, kuri plėtojosi Viduržemio jūros kraštuose, istorijos dalį. Tai Senovės Graikijos ir Senovės Romos pasaulis
Antika apima Viduržemio jūros kraštus laikotarpiu nuo 1250 m. pr. m. e. iki 476 mūsų eros metų (Vakarų Romos imperijos žlugimo). Kai kurie autoriai antikos pabaiga laiko Atėnų akademijos uždarymą 529 metais. Šį terminą naudoti pasiūlė profesorius C. Cellarijus, tik XVIII amžiuje.
Turinys |
[taisyti] Antikinė literatūra
Grožinė literatūra remiasi mitais, kuriems būdingas antropomorfizmas (dievams suteikiamas žmogaus pavidalas). Didelis dėmesys skiriamas kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. Idealas(kalokagatija) - fiziškai ir dvasiškai idealus žmogus (harmoningas). Kūriniams būdingas epinis objektyvumas, momentalumas (didingumas), patetika (jausmų pakilimas), harmoningumas. Buvo trijų vienumu taisykle dramos kūriniuose (tai: laiko,erdvės ir veiksmo). Būdingas konfliktas. Susiformuoja pagrindiniai epikos, lyrikos, dramos žanrai. Tarp jausmų ir žmogaus turėjo vyrauti harmonija. Žmogus priklausomas nuo dievų valios ir lemties.
Pagr. mitų ciklai:
- 1) Argonautų (Jasonas plaukia aukso vilnos)
- 2) 12 Heraklio žygdarbių
- 3) Edipo
- 4) Trojos karo.
[taisyti] Antikos skulptūra
Antikos laikotarpiu viena iš labiausiai paplitusių vaizduojamojo meno šakų buvo skulptūra. Skulptūros tikslas buvo idealaus grožio ir idealiu proporcijų ieškojimas, atvaizdavimas. Skulptūros menui didelę įtaką turėjo matematika ir matematiškai apskaičiuotos tobulo žmogaus kūno proporcijos.
[taisyti] Antikos atstovai
Žymiausi atstovai: Senovės Graikija - Homeras, Aischilas, Sofoklis, Ezopas, Hesiodas, Euripidas, Aristofanas, Lukianas; Senovės Roma - Vergilijus, Horacijus, Ovidijus, Titas Livijus;
[taisyti] Taip pat skaitykite:
 |
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |